Search

borneo - susitikimas su miško žmonėmis

Aš smalsus žmogus. Kartais kaip vaikas, klausiu ir darau, nes noriu žinoti ir pajausti. Ir nors visas pasaulis yra kaip didelė pažinimų aikštelė, keli dalykai išsiskiria ir intriguoja labiau nei kiti. Taip ir su gyvūnais – laukiniais, matomais gamtoje, nes zoologijos soduose pamatyti gyvūnai kaip teatras – tikrovės ten mažai.


Orangutangai yra nepaprastai įdomios būtybės. Kas nulėmė mano susidomėjimą jais ir kodėl aš gyvenau džiunglėse tam, kad juos pamatyčiau – pasidalinsiu šiame įraše.

TANJUNG PUTING NACIONALINIS PARKAS IR CAMP LEAKEY

Dar seniai girdėjau apie Borneo salą. Ji, kaip mano matytuose dokumentikose, buvo paišoma kaip laukinės gamtos rojus. Tiesa, mano supratimas apie Borneo baigėsi ties džiunglėmis ir gyvūnais. Kaip ir viskas kitoje pasaulio pusėje – atrodė per toli ir nepasiekiama. Bet laikai keičiasi, aš keičiuosi, norai ir ambicijos keičiasi, tad nusprendus keliauti į Aziją, vėl prisiminiau Borneo.


KELI FAKTAI

Dr Birutės Galdikas įsteigtas orangutangų centras

- Borneo – tai trečia pagal dydį sala pasaulyje (po Grenlandijos ir Naujosios Gvinėjos).

- Borneo nėra šalis. Visa salą pasidalinusios trys Pietryčių Azijos šalys – Indonezija, Malaizija ir Brunėjus.

- Tanjung Puting Nacionalinis Parkas priklauso Indonezijos Borneo, Kalimantan regionui.

- Camp Leakey – orangutangų tyrimų centras ir prieglauda, įsikūrusi Tanjung Puting Nacionaliniame Parke. Camp Leakey buvo įkurta 1971 metais žymios lietuvių mokslininkės Dr Birutės Galdikas.

- Camp Leakey pavadinta paleo-antropologo Louis Leakey garbei – jis buvo Dr Birutė Galdikas (orangutangai), Dr Dian Fossey (gorilos) ir Dr Jane Goodall (šimpanzės) mentorius.

- Orangutangai gyvena tik dvejuose pasaulio vietose – Sumatros saloje (Indonezija) ir Borneo saloje.

- Gyvūnų pavadinimas kilęs iš Orang Utan, malajų kalboje reiškiantis „Miško Žmogus“.

Nors orangutangus galima pamatyti tik keliose vietuose – Borneo ir Sumatros salose - man, kažkaip, net nekilo klausimų kur aš noriu vykti šiam susitikimui su miško žmonėmis… Kur gali būti geriau, nei pas lietuvių kilmės, orangutangų tyrimų ir apsaugos legendą - Dr Galdikas. Planuodama savo kelionę į Borneo, jaučiausi lyg lietuvių piligrimė. Dar būdama Malaizijoje, Penang'e, ieškant lietuvių grafičių meisto Ernesto Zacharevič darbų, atrodė, kad esu namuose toli nuo namų. Labai išdidžiai visiems pasakoju apie garsius lietuvių kilmės žmones, pati savyje atrasdama tautiškumo jausmą.


Dr Birutė Galdikas yra Kalimantan regiono legenda. Žmonės dažnai sako, kad be Dr Galdikas, orangutangai jau būtų išnykę nuo žemės paviršiaus. Kalimantan, taip pat, buvo vienintelė vieta, kur visi vietiniai žinojo apie Lietuvą. Vidury džiunglių, be jokios civilizacijos užklausta iš kur aš, sakydavau Lithuania, laukdama veido su klaustuku, bet mano nuostabai, visi sakydavo LITHUANIATHAT‘S WHERE OUR BOSS BIRUTĖ IS FROM!

DIENOS PRALEISTOS DŽIUNGLĖSE

Vos atskridus į vieną mažiausių matytų oro uostų Pangkalangbuun mieste, matai orangutangų plakatus ir nuotraukas. Tada, po truputį, pradėjau suprasti, kad mano svajonė pamatyti šiuos protingus gyvūnus bus išpildyta.

Keletas minučių taksi ir įlaipinimas į laivą – ten mes gyvensim ir miegosim tris dienas.

Laikas, plaukiant džiunglių upėmis, neprailgsta

Greitai susipažinom su savo laivo komanda: kapitonu ir jo padėjėju, virėja ir gidu. Be gido, niekas angliškai nešnekėjo, bet mes išmokom keletą žodžių javanietiškai. Visa mūsų „komanda“ buvo mums lyg šeima tas dienas praleistas džiunglėse. Mes, du balti žmonės iš Europos, visiems buvom kaip vaikai, kuriuos reikia pavalgydinti, pakloti jiems lovą ir pasirūpinti. Po beveik 3 mėnesių kelyje, ir po to, dar 4 mėnesius keliaujant, niekada tiek daug ir skaniai nevalgiau, kaip tame laive Borneo džiunglėse. Mūsų javanietė virėja mamytė buvo meistrė šefė.





Nepamiršiu pokalbių su savo gidu, jaunu 21 metų vaikinu iš Kalimantan. Jis mane stebino savo atviromis pažiūromis bei ambicijomis. Vos susipažinę, juokėmės, kad jo šeima būdami musulmonais, davė jam hindu vardą – Krishna. Tik per jį mes galėjome bendrauti su savo kitais laivo šeimos nariais, visiems esu be galo dėkinga už kelias dienas praleistas kartu.


Šeimos nuotrauka

Vos palikus uostą Pangkalangbunn‘e, prasideda sustyguota dienotvarkė. Nuo uosto iki Tanjung Puting Nacionalinio Parko plaukėme apie pusvalanduką. O ten prasidėjo gilios džiunglės. Kadangi keliavome off-season, laivų su turistais beveik nebuvo, bet mums pasakojo, kad sezono metu šimtai laivų laviruoja šiomis džiunglių upėmis.


Kelio ženklai laviruojant džiunglių upe

Pirmas taikinys mūsų plane buvo viena iš orangutangų maitinimo platformų. Nors kai kuriuos atstumus užtrunka nuplaukti keletą valandų, tas laikas neprailgsta, nes dairaisi į dangų, medžius ir vandenį – danguje ieškai spalvotų nematytų paukščių, medžiuose beždžionių, o vandeny krokodilų. Galiu pasakyti, kad nors buvo karšta, maudytis upėje nenorėjau, dėl matytų krokodilų ir vandens gyvačių...


Proboscis beždžionės - matomos tik Borneo saloje


ORANGUTANGŲ MAITINIMO PLATFORMOS

Dr Birutės Galdikas įkurta orangutangų apsaugos organizacija rūpinasi sužeistais, bei vietinių žmonių „vogtais“ orangutangais, iki kol juos bus galima išleisti į laukinę gamtą. Bet Dr Galdikas komanda nepamiršta apie paleistas žmogbeždžiones. Džiunglėse įkurtos maitinimo platformos, kur pilnai laukinėje gamtoje neprisitaikę gyventi orangutangai gali papildyti savo maitinimosi racioną. Būtent ten, tam tikromis valandomis, visi laivų turai veda turistus susipažinti su orangutangų šeimomis.

Didžiažandis orangutangas

Susėdę su dar keliais keliautojais ir jų gidais, nekantraudama laukiau pirmų ryžų dėmių miško žalumoje. Ore galėjau užuosti visų susirinkusių nekantrumo jausmą, įskaitant ir savąjį. Mane supo totali džiunglių tyla, bet ne dėl to, kad visi norėjo pasisemti ramybės, bet todėl, kad galėtum išgirsti linkstančius medžius. Traškančios šakos tolumoje reiškė orangutangų atvykimą – garsas, kurio laukiau tris kartus, per dvi dienas, skirtingose taškuose.

Niekada nepamiršiu TO pirmo karto... kai medžių kamienais ir nusvirusiomis šakomis, maži ir dideli, miško žmonės rinkosi ant platformos priešais mane. Mūsų gidas juokėsi, kad šis orangutangų stebėjimas jam yra labai nuobodus, nes jie tiesiog sėdi ir valgo. Bet aš nesutinku ir buvau linkus paprieštarauti. Aišku, stebėti didelį orangutangą valgant pusantros valandos gal būtų ne itin įdomu, bet yra daug mažų dalykų, kurie suteikia žmonių ir miško žmonių susitikimui daugiau žavesio.

Pirmiausia, kaip galima nesigrožėti pačiais mažiausiais „šeimos“ nariais – nuo beveik kūdikių iki kelių metų jauniklių juokingai „vogiančių“ maistą nuo platformos ir greitai bėgančių į medžius tą gėrį valgyti. Orangutangai, pasirodo, kaip ir žiurkėnai, naudoja savo žandus, kaip talpyklas, bananams, kukurūzams ir kitiems užkandžiams. Penki skaniukai į burną, keli į vieną delną ir dar keli į pėdos „kumštį“, o tada atgal į medžius.


Nors daugumą orangutangų mačiau būtent nuo maitinimo platformos, visa aplinka nėra atitverta metaline viela ar stiklinėmis sienomis. Orangutangai yra laisvi ir gali judėti kaip panorėję. Tai yra dar viena pramoga keliaujantiems į Tanjung Puting Nacionalinį Parką. Laukinių ar bent jau pusiau laukinių gyvūnų negali kontroliuoti ar nuspėti. Netikėtai vienas ar keli rubuiliai nušoka tiesiai prieš tavo suoliuką ir eina pasivaikščioti, visiškai ignoruodami stebėtojus. Niekada nepamiršiu savo pirmo matyto orangutango, bet tuo pačiu, to vieno, kuris nušoko tiesiai prieš mane, ranka pasiekiamai. Žinoma, niekas laukinių gyvūnų neglosto, leidžia jiems gyventi sava vaga, bet tas artumas buvo nereali patirtis.

Susibūrimas prie mažylio orangutango medžiuose

PRISIMINIMAI IŠ DŽIUNGLIŲ

Nors pagrindinė „atrakcija“ 100% yra orangutangų stebėjimas, bet išvykstant į Borneo džiungles prisiminimų gigabaitai smegenyse bus užpildyti įvairiais dalykais – toks dalykas su ta laukine gamta – aplinka laukinė ir pilna neįtikėtinų dalykų.

Taip, buvo nerealu pamatyti tuos gauruotus miško žmones gamtoje. Bet visa patirtis gyvenant ant laivo denio, be interneto ar net paprasto telefono ryšio buvo atgaiva.


Borneo buvo kaip sapnas, laukinė gamta buvo mano namai, o miško žmonės – mano kaimynai.






Ar kada nors lankėtės džiunglėse?


Su kokiais laukiniais gyvūnais labiausiai norėtumėte susipažinti gamtoje?






Sekite mane Instagram @aistemapstheworld

© 2019. Visos teisės saugomos.