Search

džiunglių 'tyloje' ir vorų pasaloje

Updated: May 22

Per dvi savaites Kambodžoje sugebėjome apsilankyti 5 skirtinguose miestuose ir viename kaimelyje. Mūsų pačių nuostabai, tame kaimelyje mes praleidome pačias geriausias dienas visoje Kambodžoje! Taip jau keliaujant būna – netikėčiausi taškai palieka didžiausius įspūdžius.




'SVEIKI ATVYKĘ Į DŽIUNGLES'


Prie medinės lūšnelės, Tatai kaimelyje, kur mus paliko vairuotojas atgabenęs mus iš oro uosto, prisiparkuoja vandens taksi. Po tuk tuk'o keliaujant iki Siem Reap oro uosto, tada skrydžio į Phnom Penh, kelionės mašina, paskutinis transportas buvo valtis (Azijoje vadinama Long Boat).


Dar niekada nekeliavau džiunglių upe. Tolumoje išnyra Kardamono kalnai, bet palei krantus - tankus miškas. O kažkur tame miške slėpėsi mūsų Rainbow Lodge 'kurortas'.


Mano manymu, viešbutuko administratorius turėtų sutikti savo svečius užleidęs Guns N' Roses dainą 'Welcome to the Jungle'. Be takelių į pagrindinę terasą ir takelių iš jos į kelis namukus svečiams, ten tik džiunglės. Viskas atvira ir organiškai inkorporuota į aplinką. Mūsų bambukinis namelis stovėjo už kampo, su dviem lovomis, sofa, dušu, o mažoje lauko terasoje kabėjo hamakas. Labai norėjau tame hamake pagulėti, bet skruzdžių armija buvo užėmusi jo virves savo kelionėms.



DIENOS LEIDŽIAMOS DŽIUNGLIŲ TYLOJE


Džiunglėse nėra tylos. Mums nematant, ten vyksta nuolatiniai floros ir faunos pašnekesiai - vabzdžių čirpenimas, driežų dainos, bambukų augimas ir mirtis. Bet tas miško chaosas mums buvo kaip daina. Rytais, po pusryčių, skaitydavom. Dienas praleidom džiunglių upėje su baidarėmis, dviese maudėmės krioklio baseinuosse bei gulėjom ant stalo, kol smulki kambodietė masažo būdu laužė mūsų kūnus ir pavertė drugeliais.


Pirmą dieną, mes buvome vieninteliai svečiai, tad džiaugėmės privačiu eko-kurortu, bei pilnu viešbutuko administratoriaus ir prižiūrėtojos dėmesiu. Sakė, kad kitą dieną čia atvyksta biologijos profesorius su savo doktorantais. Pasirodo, mūsų džiunglęs yra nesibaigiantis studijų šaltinis, jei jus domina vabzdžiai. Pats mūsų naktinio džiunglių žygio vedlys, sakė, atrado naują dar nežinomą rūšį, kuri bus pavadinta jo garbei!


Dienos leidžiamos Rainbow Lodge buvo atgaiva kūnui ir sielai. Bet naktys... jau kita istorija.




NAKTINIS ŽYGIS DŽIUNGLĖSE


Prieš atvykstant, pasiskaičiau apie vietoje vedamas ekskursijas. Užsisakėme dvi - vieną prie krioklio, kitą naktį pasivaikščioti džiunglėse.


Visų pirma, nesitikėjau, kad būsime. tik mes dvi. Tuo metu džiaugėmės, nes gavome 'privatų turą', bet po to mąsčiau, kad su grupe būtų buvę drąsiau...


Į rankas įbruko žibintuvėlį (atkreipkite dėmesį į žodžio vienaskaitą, o mūsų buvo dvi), ir sako EINAM! Viskas labai paprasta ir informatyvu, mes einam, gidas mums rodo skirtingus vabzdžius, paaiškina, kad tas ar anas garsas yra to ar kito gyvūno.


Noriu paminėti, kad aš neesu ta mergaitė, kuri klykia pamačius vorą - aš užaugau gaudydama varlytes ir driežiukus. Taip gyvenau sau 25 metus ramiai, su mintimi, kad esu drąsi.


Turbūt mano drąsiaširdės gyvenimas baigėsi, kai mūsų vedlys pašvietė į uolą, ant kurios tupėjo keletas rankos dydžio vorų (vėlgi, atkreipkite dėmesį į 'rankos dydžio' - ne 'delno dydžio', bet RANKOS dydžio - nuo peties iki pirštų galiukų!). Vorai medžiotojai, mums aiškina, tiesiog tupi ramiai ir laukia savo aukos. Per kūną nuėjo šiurpuliukai... Nuo to momento, viskas kaip įtemptame trilerije - vidinė isterija, baimė atsisukti, laukimas, kada tas serijinis žudikas man smogs iš tamsos. Buvo baisu, bet atgal viena negrįši. Dar mačiau tarantulas ir visokio kitokio tipo vorus. Gidas truputį nuliūsta sakydamas, kad šį kartą kobrų tikriausiai nepamatysime. O aš su kiekvienu žingsniu vis stipriau krentu į tą džiunglių tamsą.


Tiek matydavau, atsisukus į džiunglių tamsą be žibintuvėlio

Einame tryse, vorele. Gidas su fotoaparatu ir savo žibintuvėliu, ir mes dviese. Viskas kaip siaubo filmuose - galinis žmogus vorelėje dažniausiai miršta pirmas. Už paskutinio žmogaus nugaros - velniai žino kas - nes net savo delno mosikuojančio prieš savo nosį nematytum!


Vienas epizodas mane visiškai nužudė. Besisemdama stiprybės iš paskutinių rezervų, ėjau į priekį, mūsų žygio galo link. Mūsų vedlys susignalizavo ateiti arčiau, pažiūrėti į jo rastą vorą. Vėl, viskas labai įdomu ir informatyvu. Tačiau kol mes abi sulindom arčiau vieno krūmo ir sušvietėm savo žibintais vieną lapą, viskas aplink mus išnyko tirštoje tamsoje. Tik pakeliant galvą (ir žibintuvėlį), pastebėjom, į kokią pasalą. mes papuolėm. Šį kartą delno dydžio voras leidosi siūlu draugei ant peties! Pasigirdo klyksmas (ne mano), tada nusipurtymas iš siaubo. Susižvalgėm su savo gidu, kuris pasiūlė pasitraukti nuo to krūmo. Bet voras, matyt, labai daug pasitikėjimo savimi turintis - vėl megina šokti draugei ant pečių... Niekas niekada dar taip stipriai nebuvo griebęs man už rankos - garantuotos melynės...


Poker face'su išgyvenau visą tą situaciją. Viduje, net nežinau kas darėsi. Norėjau greičiau grįžti į saugią vietą.


Galiausiai, grižus ant terasos, mane išmušė prakaitas. Kol mano draugė emocionaliai dalinosi savo įspūdžiais, kaip fainai buvo ir kaip norėtų kitą naktį eiti vėl, aš patylėjau. Kai jos adrenalinas truputį nuslūgo, pasidalinau savo baimėmis. Nusprendėme, draugiškai, antrą kartą į džiungles naktį nebeeiti...




ATSISVEIKINIMAS SU TATAI


Po traumatiškos (truputį dramatizuojant) nakties, ryto gaivumas padėjo atsistatyti į normalią padėtį. Mūsų kelios dienos Tatai buvo labai turiningos: džiunglės, vabzdžiai ir driežai, upė, kalnai ir kriokliai... Bet atėjo laikas atsisveikinti su mūsų viešbutuko savininku ir jo šuniu, gidu bei šefe.


Vandens taksi jau laukia, o išvykti nesinori. Net negalvodamos truputį tempiam laiką, bet 'kurorto' pagalbininkai jau nutempė mūsų kuprines į stovinčią valtį.


Motoriukas prikabintas prie valties skubiai plukdina mus atgal į kaimelį, už nugaros paliekant džiunglių tylą, bei vorus medžiotojus.




Kaip ir kur jums teko susidurti su savo baimėmis kelionių metu?



Sekite mane Instagram @aistemapstheworld

© 2019. Visos teisės saugomos.