Ieškoti

PAUKŠČIAI - indonezijos VYRŲ SPORTAS

Ankščiau prisipažinau, kad visai nenorėjau keliauti į Bali. Vienintelė priežastis kodėl ten atsidūriau buvo pigūs skrydžiai iš Naujosios Zelandijos. Ir nors Balis mane nuostabiai nustebino, po savaitės praleistos žymiausioje Indonezijos saloje, atėjo laikas keltis į kitą – mažiau lankomą turistų, bet daugiausiai žmonių turinčią salą pasaulyje – Java.



PALIEKANT BALI


Keltas iš Gilimanuk (Bali) į Banyuwangi (Java) nekainavo net $1 ir užtruko mažiau nei valandą. Ir nors visą kelią laive stebėjau tolstančius Balio krantus, žinojau, kad išlipus kitoje pusėje manęs laukia nauji nuotykiai.

Persikėlus į Java salą, Balio ryžių laukų gaivumas liko atmintyje...

Pirmas smūgis – karštis.

Antras smūgis – nenorint permokėti už taksi iki savo hostelio, nusprendžiau eiti pėsčiomis.

Trečias smūgis – paėjus 20min kokiam +40 laipsnių karštyje, išsikviečiau vietinį Gojek (kaip Uber ar Bolt), už kurį sumokėjau beveik tiek pat, kiek būčiau mokėjusi važiuojant nuo uosto.


Nors Bali nuo Java salos nutolęs vos 6km, pasaulis ten visai kitoks. Ne vien jau pastebėtas karštis, bet ir aplinka. Java sala – musulmoniška, tad mečetės ir iš jų sklindančios maldos per mikrofonus yra nuolatinė realybė.

Išskyrus dvi merginas savo hostelyje, mieste nemačiau nei vieno vakariečio. Žmonės labai spoksojo... nieko blogo, bet kartais gali būti truputį nejauku.


NAUJI DRAUGAI BANYUWANGI MIESTE


Tam pačiam hostelyje susipažinau su Mohammed‘u – vienu iš hostelio prižiūrėtojų. Vieną dieną spėję susipažinti prie javanietiškos kavytės ir sode auginamais mangais, jis man pasiūlė savo kompaniją rytojui, mat neturėjo jokių planų, o ant jo motorolerio telpa du žmonės. Aš sutikau. Azijoje, kartais, tikrai negali žinoti, ar tokie geranoriški pasiūlymai yra nuoširdūs ar tik būdas pasipelnyti. Bet Mohammed‘as mane pavėžino visai už dyką, na ne visai – už vakarienę, kuri man kainavo truputį daugiau nei 2 dolerius... be jo aš nebūčiau pamačius tiek daug, ypač kai turiu motorolerių baimę, pati vairuoti išdrįsau tik kartą Karimunjava saloje, kur eismas ne‘Azijietiškas‘.


Prisiminimus iš Karimunjavos skaitykite ČIA


Mano draugas Mohammed'as, sakęs gyvenantis Banyuwangi visą savo gyvenimą – virš 60 metų tikrai – maloniai man aprodė visas vietines įžymybes. Jaučiausi kaip tikras svečias, kuriam reikia truputį pasirodyti. Mes važiavom į kokosų plantaciją, pas Mohammed‘o draugą, kuris palmių džiunglėse visą dieną dirba lipdamas į medžių viršūnes. Šviežias ir gaivus kokosų vanduo ypač malonus nesveikame Javos karštyje. Kita stotelė buvo pas kitą pažįstamą, labai draugišką moterį, nekalbančią angliškai, bet gaminančią labai skanų palmių cukrų.

Pas draugą "gyvenantį" palmių viršūnėse

Aplankėme krioklį, kur vietiniai Javaniečiai atvažiuoja atsipūsti nuo karščio ir įlįsti į gaivų vandenį su visais drabužiais (musulmoniškas konservatyvumas). Vos atvykus, visi žvilgsniai buvo nukreipti į mane, bet Mohammed'as mane itin prižiūrėjo ir neleido kitiems manęs trukdyti (jaučiausi, lyg turėdama savą asmens sargybinį). Šaltas krioklio vanduo mane kvietė, bet nenorėjau sunepatoginti žmonių aplink save, kurie nepripratę prie europietiškų maudymosi kostiumėlių... Galėjau šokti ir su drabužiais, bet mano naujas draugas užtikrino, kad mano vientisas maudomukas tikrai neįžeis žmonių atvažiavusių atsipalaiduoti nuo miesto šurmulio.


Po maudynių ir naujų trumpų pažinčių, sustojome apžiūrėti kaučiuko ir kavos plantacijų. Mohammed'as nesustojo klausti manęs ar esu mačiusi kaip auga vienas ar kitas vaisius. Jei atsakydavau, kad tikrai neesu - jis savo motorolerį sukdavo į tų vaisių plantacijų pusę.



Bet tą, kupiną pramogų, dieną aš pirmą kartą mačiau kaip stipriai vyrai gali mylėti paukščius. Kažkaip ‘paukščių tema’ egzistavo visą mėnesį Indonezijoje… nuo gaidžių Balyje iki balandžių ir kanarėlių Javos, Karimunjavos ir Borneo salose.


BALANDŽIŲ LENKTYNĖS AR KANARĖLIŲ DAINAVIMO KONKURSAS?


Prasilenkiant pro dar vieną žaliai geltoną ryžių lauką, pastebėjau sujudimą. Grupelė vaikinų / vyrų (vis dar nesugebu atspėti azijiečių amžiaus) apsistatę narveliais, žvalgosi į tolius. Mohammed’as, pamatęs mano susidomėjimą, sustoja, jo tikslas supažindinti mane su vietine kultūra!

Mano moteriškas baltas veidas vaikinus sunepatogina ir visi nervingai juokiasi. Mano draugas paaiškina, aš iš Lietuvos – Europos – ir noriu žinoti kas čia vyksta. Bet niekas man nieko neaiškina, duoda balandį į rankas, rodo jį mosikuoti aukštyn žemyn… nieko nesuprantu, tik dabar jau aš nervingai juokiuosi.


Pasirodo, javaniečiai turi sporto rūšį, kur vyrai treniruoja balandžius sugrįžti. Viskas labai paprasta, mano kitas javavietis draugas iš hostelio sako: “Turi du balandžius – moteriškos ir vyriškos giminės. Vyrą balandį išleidi skristi kiek galima toliau, o kai nori, kad jis sugrįžtų, pamosikuoji moterimi balande!”

Ne vien žmonės moka nuomą laukų savininkams, kad galėtų pasipraktikuoti, bet balandžiai, ypač tie, kažką laimėję, gali kainuoti milijonus rupijų, kai kurie net daugiau nei naujas automobilis!

Šis užsiėmimas tai ne tik laisvo laiko praleidimas – Indonezijoje egzistuoja balandžių lenktynių čempionatai visiems paukščių sporto mylėtojams!

Bet balandžių lenktynės nėra vienintelis vietinių užsiėmimas su paukščiais. Trijose kitose mano lankytuose Indonezijos salose – Java, Karimunjava ir Borneo – žmonės man pasakojo apie kanarėlių dainavimo konkursus…

Aš bandau suprasti kanarėlių dainavimo taisykles. Niekada prieš keliaujant Indonezijoje nesidomėjau ir nesižavėjau paukščiais – vaikystėje turėjau dvi papūgas, bet jos baisiai klykė, o jei išleisdavau plačiau po kambarį paskraidyti, tada pusę dienos užtrukdavau jas gaudydama atgal…

Bet čia, paukščiai nepaprastas naminis gyvūnėlis. Tai vyrų sportas!


NEPAMIRŠTAMI ĮSPŪDŽIAI TURISTŲ PAMIRŠTAME MIESTE

Kaip dažnai žmonės sako, kad geriausi ir įsimintiniausi įspūdžiais kelionėse buvo tie, kurių neplanavo. Taip ir man, kai nusprendžiau palikti Bali ir kelias dienas pailsėti negirdėtame Banyuwangi mieste.

Vietinių maudynių taškas

Banyuwangi yra tranzitinis miestas keliautojams iš ar į Bali. Vienintelis žymus turistinis taškas lankomas iš Banyuwangi yra Ijen ugnikalnis, žinomas dėl savo „mėlynos liepsnos“ ir vietinių ten dirbančių sieros kasyklose. Dėja, visą laiką kol buvau mieste, Ijen buvo uždarytas turistams dėl gaisrų, bet sutikti keliautojai, kurie lankėse prie ugnikalnio, dalinosi nerealiais įspūdžiais. Tačiau aš atpirkau Ijen ugnikalnį savo vizitu pasitinkant saulę prie Bromo ugnikalnio truputį vėliau.

Šis turistų pamirštas miestas man paliko prisiminimus gyvenimui ir istorijas, kurias jau spėjau perpasakot kitiems keliautojams ir draugams daug kartų!





Kas žinojo, kad Indoneziečiai taip myli paukščius?

Ar kada bandėte dalyvauti balandžių lenktynėse ar kanarėlių dainų konkurse?








Sekite mane Instagram @aistemapstheworld

© 2019. Visos teisės saugomos.