Ieškoti

kaip 'vaikai' išėjo pufinų ieškoti...


Istorija apie Islandiją, apie paukščius ir gerus žmones.


Islandija yra nenuspėjama. Bet niūrų orą atperka nuostabi gamta.

Galiu pasakyti, kad Islandijoje juokingiausi yra nepatyrę keliautojai. O gal geriau juos vadinti naiviais? Naiviai susiplanavusi individualią ekskursiją pasižiūrėti į pufinus, keikiau save ir keikiausi iki begalybės juos pamačiusi.



PAUKŠČIŲ STEBĖJIMO YPATUMAI


Negaliu sakyti, kad esu didelė paukščių stebėjimo fanė. Visad asocijavau šią pramogą su senesnio amžiaus žmonėmis turinčiais daugiau kantrybės. Bet... Nuvykus į kitą šalį yra įdomu pasižiūrėti į gyvūnus, kurių namuose neturim. Taip va buvo ir su tais pufinais!


Pasirodę tokie mieli, šie paukščiai yra tradiciškai aptinkami Šiaurinėse Europos šalyse. Islandija yra žinoma kaip didžiausią pufinų koloniją turinti valstybė. Mums pasisekė, pamaniau, bus lengva nufotkinti, bus smagu pasigrožėti tais gyvuniukais... Pati idėja man priminė pingvinų kolonijos stebėjimą, kaip matytą per gamtos dokumentikų epizodus – pilni laukai pingvinų.


O kaip būtų patogu, jei viskas gyvenime būtų taip paprasta...



KAIP SUSIPLANUOTI TOBULĄ DIENĄ... ARBA NE


Pufinų sala

Organizacinis mano instinktas kartais veikia visu pajėgumu, o kartais apleidžia. Suplanuota kelionė mašina aplink visą salą mums sekėsi neblogai. Be dviejų nuklydimų nuo plano, mes aktyviai siekėme įgyvendinti savo top lankomus taškus.


Pufinai buvo pramoga, bet ir komplikacija.


Aš neabejoju, kad yra kitų vietų Islandijoje, kur įmanoma pamatyti šituos paukščius, bet pasiskaičius visagaliame internete, kad Heimaey sala yra pati populiariausia tarp pufinų ir jų kiekis nuslopia visus kitus taškus, tai aišku, kad mes ten būtinai ir vyksime!


Keltas į Heimaey salą iš Landeyjahofn keliasi keletą kartų per dieną. Įmanoma keltis su mašina arba kaip pėstysis. (Prisiminkime – mes turėjome gan suspaustą biudžetą Islandijoje). Pasikonsultavus su GoogleMaps, nusprendžiau, kad Heimaey sala yra tokia maža, kad mums tokiems keliautojams žygeiviamsnebus jokių problemų kirsti ją skersai išilgai, pasižiūrėti į paukščius ir lengvai grįžti į keltą. Ot, žmogaus naivumas...o gal ambicijos ir pasitikėjimas savimi? Nuspręskite patys.


Ko mano organizuota nepatyrusi galva neapgalvojo, tai salos reljefo ir kaip oras gali pakeisti pasivaikščiojimą saulutėje į velnio neštą savižudžiųpaukščių kelią!


Islandijos peizažai

DIENOS PRADŽIA


Mes keliautojai. Mes nuotykių ieškotojai. Mes stiprūs ir nesiskundžiam dėl nepatogumų. Arba bent jau taip maniau prieš tos dienos išvyką...


Išsiropšlinę iš savo šaltos palapinės, su truputį skaudančiomis nugaromis, greitai susipokuojam palapinę į didelį gumulą ir įsimetam jį į bagažinę. Tikslo ją montuoti į tam skirtą maišą nėra – šiąnakt ir vėl (kaip ir kiekvieną naktį Islandijoje) miegosim lauke.


Lėkdami iki uosto, pastebim, kad orai bus nieko gero, bet tai mūsų, septintą dieną Islandijoje, nebegąsdina.


Palikę mašiną ilsėtis po sunkios savaitės, su iš anksto nupirktu bilietu, sėdame į keltą ir laukiame to momento, kada pamatysime tą pulką paukščių, kurie man taip primena pingvinus.


Kelias pufinų link...

PO DVIEJŲ VALANDŲ...


Išlipus iš kelto ir pradėjus eiti buvome nusiteikę pozityviai.


Dviem valandoms praėjus, prasidėjo vidiniai išgyvenimai. Veidai ištįsę, bet mes vis dar einame. Kelio galo nematome, nes rūkas tirštas kaip pienas. Žinome, kad eiti reikia viena gatve, kuri mus nuves į mūsų tikslą, bet po kelių valandų kelio aukštyn žemyn islandiškais kalniukais – kojose nuovargis. Veide išnyra pyktis – ant visų vairuotojų, kurie matydami mūsų skaudžią misiją net nesiruošia stabtelėti ir mus pametėti.


Po kelių mano ‚daugiau nebegaliu‘ ir ‚pofik man tie paukščiai‘ – einame toliau, nes pasiduoti jau per vėlu.



KUR TIE *PYP* PUFINAI???


Jau visai šalia‘, guodžiam vienas kitą, matydami kažką panašaus į švyturį ant kalno viršūnės. Mes čia! Bet kur paukščiai? Matome gal du metrus į priekį, žinom, kad visur aplink mus turėtų būti šlaitai į Atlanto vandenyną – tuose šlaituose gyvena mūsų pufinai.


Niekada nepasiduodam nei šalčiui, nei lietui...

Mes klajojame piene, beveik palei stačius šlaitus, kažkur pasaulio pakrašty. Dviese. Jokių garsų, jokių žmonių aplink nėra. O svarbiausia – pufinų nėra!Sukantis atgal, keikiu paukščius ir keikiu save, kad sugalvojau šitą nesąmonę. Kam man tų paukščių reikėjo, kodėl galvojau, kad pėsčiomis eiti jų ieškoti bus smagu? Pati kalta, sakau, bet mūsų vargai dar nesibaigė, nes šiuo metu esame pačia tolimiausiame salos kampe nuo mūsų kelto...



PUFINAI?



Kalno keliu vingiuojame žemyn. Šlapi ir pavargę, o labiausiai nusivylę. Žinom, kad mūsų laukia ilgas kelias atgal į uostą. Kažkodėl po visos pufinų dramos, mūsų viltys juos pamatyti dar neapleido, tad pamatę tuščią autobusą prisiparkavūsį vidury kalno, nusukom į kalno takelį.


Vis dažniau ir dažniau mes girdime, kad atostogų metu reikia vengti turistų, minios žmonių, eiti dar neištryptu taku. Bet negaliu nusakyti, kaip džiaugiausi, kad nesu tokia hipsterėir nusprendžiau paieškoti tos dingusios autobuso minios.


Jie čia! T.Y. Matome keletą išsiblaškiusių fotografų. Bandome kreipti žvilgsnius ten, kur nukreipti jų fotoaparatų objektyvai. Eureka! Matome vieną, tada du, tris...dešimtys pufinų ant uolos kraštų!


Viltis miršta paskutinė.


Visos dienos išgyvenimai vien tik dėl šių mažylių

ILGAS KELIAS…


Prisiminus mūsų skausmą einant į priekį, emociškai aš buvau pasidavus prieš pat pradedant žygiuoti atgal. Šalta, lyja. Kojas skauda. Kankinu save su klausimu ‘kodėl mes nevažiavome mašina…kodėl?’. Labai greitai nusprendžiau pradėti tranzuoti. Problemėlė Islandijoje, kad mašinų srautai čia minimalūs. Didelės erdvės, mažai žmonių – logiška, kad trafikasčia neegzistuoja (nebent Reikjavike).


Einame, bet niekas nevyksta. Mano viltis ir užsispyrimas po truputį mane apleidžia. Nėra ką daryti, belieka tik eiti. Po dar kelių skausmingų minučių išgirstu kažką atvažiuojant. Net nepasižiūriu, iškeliu ranką atsukus automobiliui nugarą nieko nesitikėdama. STABDO! Susižvalgom, negalim patikėti, kad mūsų trijų valandų kelią kažkas sutrumpins iki penkiolikos minučių prišildytoje mašinoje. Padėkojau Islandijos dievams ir nykštukams, lyg už savo gyvybę.


Du labai malonūs islandai vyrai keliavo nuo kalno iki miesto centro. Kalbėti angliškai nelabai mokėjo, bet pasišypsom, palinksim, padėkojam. Jų trumpas mūsų pavežimas jiems tikrai uždirbo daaaaaug karmos taškų ateičiai. Iki šiol esu be galo Jums vyrai dėkinga!




Sako, kad kelias yra svarbiau už pasiektą tikslą... iki tos dienos Islandijoje, aš irgi taip galvojau. Bet kai kada yra fainatiesiog privažiuoti, pamatyti, pasivaikščioti ir šiltai, su šypsena veide, išvažiuoti.


Ką manote?

Sekite mane Instagram @aistemapstheworld

© 2019. Visos teisės saugomos.